Luigi Guffanti šeima jau daugiau nei 130 metų brandina sūrius iš įvairių Italijos regionų. Tradiciniai metodai, rankų darbas ir idealios brandinimo sąlygos kompaniją pavertė savo srities lyderiais.

Kiekvieną sūrių gamybos etapą Guffanti prižiūri patys. Pažįsta kiekvieną ūkininką, žino kiekvieno sūrininko darbo metodus bei gamybos tradicijas. Tai jiems leidžia atsirinkti pačios geriausios kokybės sūrius. Siūlome ir Jums pažinti itališkų skanėstų gamybą bei jų kelią iš Alpių ganyklų iki mūsų gurmaniško stalo

PATI PRADŽIA…

Alpių ganyklos ir jų karalienės karvės…

Kai kurie sūrininkai kalnuose iki šiol naudoja varinius katilus pienui virti.

Varškė, gauta iš šviežio pieno, spaudžiama ir formuojama rankomis.

Varškė dedama į medinius presus ir paslėgiama akmenimis.

Guffanti atstovai procesą stebi vietoje

Sūrių leidimasis į priekalnes gali vykti tokiu būdu…

…nors dažnai patogiau šitaip.

Sūriai jau netoli Guffanti brandinimo urvų…

Laukite pratęsimo…

Esi vyninėje ar restorane su keletu draugų. Jūsų šio vakaro tikslas – vynas. Draugai, kaip dabar madinga – vyno entuziastai. Ko nepasakysi apie tave. Na gerai, tu irgi nori užaugęs būti rafinuotu vyno žinovu, todėl esi pasiruošęs būti mokomas ( ko niekam stengeisi neleisti nuo mokyklos baigimo laikų ).

Meno kūriniai, mašinos, namai ar bet kuris kitas turtingųjų taip mėgstamas atributas praranda vertę. Ko nepasakysi apie žuvį. Tiksliau tariant tuną. Neseniai Japonijoje, viename žuvies aukcione dviejų restoranų šefai “susikovė” dėl šios žuvies savo restoranams. Paskutinė suma pasiūlyta aukcione buvo 100 000 JAV dolerių, t.y. 370 dolerių už vieną svarą ( 1 – svaras 0,45 kg) Blue fin veislės tuno. Tai dešimt kart didesnė nei vidutinė rinkos kaina.

Praėjusį penktadienį apturėjome visai įdomų mini renginuką. Šį kartą kalbėjomės ne apie vyną, o apie tarą į kurią pilamas šis gėrimas. Gal iš pirmo žvilgsnio skamba nuobodokai, tačiau, kad įsitikintumėte, jog tara paryškina įvairias vyno savybes turite patys pajusti skirtumą.

Jei susiruošėte į iškylą ir įsigijote butelį gero vyno ir vienkartinių – plastmasinių puodelių, tai galite net nesistengti pajausti įdomesnių vyno skonių, juos tiesiog užgoš plastmasė. Kad ruošiantis į iškilą nereiktų gadinti gero vyno, siūlau neinvestuoti į jį daugiau nei 15 litų. Šios sumos visiškai pakanka, kad įsigytumėte vienkartinių indų vertą gėrimą.

Jei skaitai televizorių, žiūri radiją ar klausai laikraščių, tikrai susidūrei su visuotiniu taupymu. Kažkas kažkur pasaulyje nutiko ir staiga mes visi ėmėme elgtis labai ekonomiškai, na bent jau statistika sako, kad ėmėme pirkti mažiau ir pigesnius produktus. Taupymo vajus – visur – nuo šaldytuvo iki spintų. Taip vadinama „Namų ekonomikos politika“ pasikeitė.

Gerai, sutinku, kad kiekvieną dieną valgyti ančių kepenėles nėra labai pigu, bet to ir nereikia. Gurmaniško maisto vartojimas remiasi ne dažnumu ar skrandžio užpildymu tam, kad išgyventum, o pasimėgavimo ir malonumo koncepcija. Gal todėl į gurmaniškų produktų kainas reikia žiūrėti ne pro kasdieninės mitybos akinius. Čia svarbiau suvokti, kad „tas“ maistas – tai lėtas maistas, visiška priešingybė valgymui einant, stovint ar važiuojant. Greitis iš maisto atima malonumo dalį ir palieką tik kažkokio resurso vaidmenį, kuris veda prie supaprastinimo, sukelia konvejerio efektą ar atsisako precizikos.

Tikriausiai jums tenka patirti, kad vis dažniau nebėra ribos tarp darbo ir laisvalaikio – kažkas vis tikisi, kad dirbantis žmogus taps pasiekiamas bet kurio metu, todėl ta lėta minutė, kai esate „offline“ atrodo tikrai brangi. Taip pat brangus atrodo lėtas maistas, jo kaina susideda iš momento, kai jūs leidžiate sau neskubėti vertės ir produkto pagaminimo pastangų kiekio.

Būtent, skonių pasaulyje nuolat vyksta kažkas netikėto. Vakar teko skaityti apie vieną tokį netikėtą patiekalą – garstyčių ledus su lašiša. Pamaniau, jog būtų įdomu paragauti, bet ne tik šių ledų, dar teko girdėti apie brokolius šokolade, vyšnias sūryje ir pan., todėl kreipiuosi į jus, kad pasidalintumėte savo keisčiausiais maisto produktų deriniais, kurie atrodytų nesiderina, bet ištikrųjų yra visai skanūs. Pabandysim pasigaminti, paragauti, jei patiks pavaišinsime ir jus, bei mūsų krautuvėlių lankytojus.

Su Tadu pagalvojome, jog turim, ką pasakyti Lietuvos gero maisto mėgėjams, todėl nusprendėm susiręsti blog’ą ( lietuviškai  tinklaraštį). Apie ką jis bus? Stengsimės pasidalinti savo gero maisto filosofija, pabendrauti apie gyvenimo malonumus ir kartais parodyti, kad norint būti gero maisto mėgėju, a.k.a gurmanu, nebūtinai reikia vairuoti Bentley ir turėti savo nuotraukų kolekcija “Žmonėse”. Žodžiu, tikimės, kad šį blog’ą skaitys tie, kuriems geras skonis svarbesnis už gerą įvaizdį.
Beje, pastebėjome, kad pasaulyje yra dvi kategorijos žmonių:

a) žmonės, kurie mėgsta valgyti skanų maistą;
b) žmonės, kurie mėgsta ne tik valgyti skanų maistą, bet ir žinoti apie jį viską.

Abu su Tadu rekomenduojame rinktis b) variantą ir prenumeruoti mūsų blog’ą.